Kuo ypatingas regionas, kuriame stovi sodyba
Sodyba stovi vienoje gražiausių Lietuvos vietų – Dzūkijos Nacionalinio parko širdyje. Dzūkijos etnografinis regionas yra Pietryčių Lietuvoje, tarp Nemuno ir Neries upių. XIII a. jis buvo vadinamas “Dainava”. Deja vėliau, kai žemės buvo prijungtos prie Trakų kunigaikštystės, skambaus pavadinimo buvo atsisakyta. Dzūkijos pavadinimas atsirado XIX a. lietuvių literatūroje dėl savito šio krašto žmonių dialekto – dzūkavimo. Nors šis kraštas nėra derlingas, tačiau turtingas savo miškais.
Sodyba stovi vienoje gražiausių Lietuvos vietų – Dzūkijos Nacionalinio parko širdyje. Dzūkijos etnografinis regionas yra Pietryčių Lietuvoje, tarp Nemuno ir Neries upių. XIII a. jis buvo vadinamas “Dainava”. Deja vėliau, kai žemės buvo prijungtos prie Trakų kunigaikštystės, skambaus pavadinimo buvo atsisakyta. Dzūkijos pavadinimas atsirado XIX a. lietuvių literatūroje dėl savito šio krašto žmonių dialekto – dzūkavimo. Nors šis kraštas nėra derlingas, tačiau turtingas savo miškais.
Visais laikais giria buvo (o gal net ir dabar yra) didelės dalies Dainavos gyventojų pragyvenimo šaltinis. Žiemą būdavo kertami medžiai, tašomi rąstai, gaminami pabėgiai, plukdomi sieliai, gaminami buities daiktai, pavasarį žvejojama, vasarą renkamos uogos, vaistažolės, Taip pat buvo medžiojama, džiovinami grybai – net ir dabar Vakarų Europos lentynos nusėtos Dainavos žmonių – dzūkų miške rinktais grybais. Visais laikais giria buvo (o gal net ir dabar yra) didelės dalies Dainavos gyventojų pragyvenimo šaltinis. Žiemą būdavo kertami medžiai, tašomi rąstai, gaminami pabėgiai, plukdomi sieliai, gaminami buities daiktai, pavasarį žvejojama, vasarą renkamos uogos, vaistažolės, Taip pat buvo medžiojama, džiovinami grybai – net ir dabar Vakarų Europos lentynos nusėtos Dainavos žmonių – dzūkų miške rinktais grybais.
Kelią tarp dabarties ir praeities žymi parko miškuose randamos drevėtos pušys – prieš šimtą metų jose buvo laikomos bitės. Senieji bitininkai į jas kopdavo iš pintų virvių pagamintu geiniu. Dabar senovinės bitininkystės tradicijas puoselėja Romas Norkūnas, gyvenantis Musteikos kaime. Neaprėpiamo miško veidą formuoja ir seniausios Lietuvoje žemyninės kopos, supūstytos vėjo prieš 14 000 metų, nutirpus paskutiniam ledui. 48 ežerai, iš kurių dalis pasislėpę tarp kopų, miške pakeri savo jaukumu.
Kelią tarp dabarties ir praeities žymi parko miškuose randamos drevėtos pušys – prieš šimtą metų jose buvo laikomos bitės. Senieji bitininkai į jas kopdavo iš pintų virvių pagamintu geiniu. Dabar senovinės bitininkystės tradicijas puoselėja Romas Norkūnas, gyvenantis Musteikos kaime. Neaprėpiamo miško veidą formuoja ir seniausios Lietuvoje žemyninės kopos, supūstytos vėjo prieš 14 000 metų, nutirpus paskutiniam ledui. 48 ežerai, iš kurių dalis pasislėpę tarp kopų, miške pakeri savo jaukumu.
Trikampio ežeras
Maždaug trys kilometrai nuo sodybos, rasite miške pasislėpusį Trikampio ežerą. Tai termokarstinis vandens telkinys, dėl savo nuošalumo apipintas legendomis. Sakoma, kad šalia ežero gyvenę trys broliai – milžinai. Visą gyvenimą jie taupė, todėl surinko didžiulį lobį. Jis buvo toks milžiniškas, kad broliai be perstojo bijojo, kad jį kažkas pavogs. Maždaug penki kilometrai nuo sodybos, rasite miške pasislėpusį Trikampio ežerą. Tai termokarstinis vandens telkinys, dėl savo nuošalumo apipintas legendomis. Sakoma, kad šalia ežero gyvenę trys broliai – milžinai. Visą gyvenimą jie taupė, todėl surinko didžiulį lobį. Jis buvo toks milžiniškas, kad broliai be perstojo bijojo, kad jį kažkas pavogs.
Vieną dieną jie nutarė lobį paslėpti pačiame ežero dugne. Už godumą dievai juos prakeikė: paslėpė taip gerai, kad patys surasti nebesugebėjo. Jie vis dar ten sėdi ir laukia… klausosi kol kas pradės garsiai džiūgauti tą lobį radęs. Viena naktį metuose, dievai suteikia milžinams galimybę išsivaduoti nuo prakeiksmo. Vėlų lapkričio 3 vakarą lobis ima ežero dugne švytėti. Jie jį ištraukia ir leidžiasi per miškus tolyn nuo ežero. Vieną dieną jie nutarė lobį paslėpti pačiame ežero dugne. Už godumą dievai juos prakeikė: paslėpė taip gerai, kad patys surasti nebesugebėjo. Jie vis dar ten sėdi ir laukia… klausosi kol kas pradės garsiai džiūgauti tą lobį radęs. Viena naktį metuose, dievai suteikia milžinams galimybę išsivaduoti nuo prakeiksmo. Vėlų lapkričio 3 vakarą lobis ima ežero dugne švytėti. Jie jį ištraukia ir leidžiasi per miškus tolyn nuo ežero.
Vos tik mėnulis nušviečia medžių viršūnes, lobis pranyksta iš jų rankų ir vėl atsiduria ežero dugne. Broliams nielieka nieko kito, kaip tik grįžti prie ežero ir vėl dienų dienas rymoti, pašokant nuo kiekvieno garso ar krustelėjimo. Jie vargšai nežino, kad nuo prakeiksmo bus išvaduoti tik jei koks žmogus lobį suras ir panaudos geriems tikslams. Nes patys, matyt, jau niekada neišsižadės savo godumo… Vos tik mėnulis nušviečia medžių viršūnes, lobis pranyksta iš jų rankų ir vėl atsiduria ežero dugne. Broliams nielieka nieko kito, kaip tik grįžti prie ežero ir vėl dienų dienas rymoti, pašokant nuo kiekvieno garso ar krustelėjimo. Jie vargšai nežino, kad nuo prakeiksmo bus išvaduoti tik jei koks žmogus lobį suras ir panaudos geriems tikslams. Nes patys, matyt, jau niekada neišsižadės savo godumo…
